Kodėl verta prisiminti senolių išmintį?
Šiandien, kai vaistinės lentynos lūžta nuo įvairiausių preparatų, vis daugiau žmonių atsigręžia į natūralius gydymosi metodus. Senoliai neturėjo šiuolaikinių vaistų, todėl jiems teko pasikliauti gamtos dovanomis. Žolelės, šaknys, medus, uogos ir prieskoniai buvo naudojami ne tik maistui, bet ir sveikatai stiprinti. Daugelis šių tinktūrų receptų išliko iki šiol, o jų veiksmingumą patvirtina ne vienas tyrimas. Nors šiuolaikinė medicina į peršalimo ligas žvelgia atsargiai, senolių patirtis gali būti puiki profilaktinė priemonė.
Tinktūros imunitetui stiprinti
Viena dažniausių priežasčių, kodėl mus dažnai užklumpa peršalimas, – nusilpusi imuninė sistema. Senoliai puikiai žinojo, kaip ją sustiprinti tinktūromis. Populiariausios buvo gaminamos iš šaltalankių, spanguolių ar medaus. Šaltalankiai gausūs vitamino C, todėl jų tinktūra padėdavo atsilaikyti prieš virusus ir grąžinti jėgas. Spanguolių tinktūra ne tik stiprindavo imunitetą, bet ir veikė kaip natūralus antibakterinis preparatas. Medaus pagrindu gaminamos tinktūros, papildytos česnaku ar imbieru, veikdavo itin stipriai – net ir nedidelis kiekis kasdien padėdavo išvengti peršalimo.
Kokias tinktūras senoliai naudojo peršalimo simptomams lengvinti?
Kai peršalimas jau pasireikšdavo – pradėdavo bėgti nosis, skaudėti gerklę ar kildavo temperatūra – senoliai turėjo kelis išbandytus receptus.
- Česnako tinktūra – laikyta vienu galingiausių natūralių antibiotikų. Ji padėdavo sumažinti uždegimą ir palengvindavo kvėpavimą.
- Imbiero ir citrinos tinktūra – šildė organizmą, skatino prakaitavimą, todėl sirgimas užtrukdavo trumpiau.
- Aviečių tinktūra – naudota karščiavimui mažinti, nes avietės pasižymi prakaitavimą skatinančiomis savybėmis.
- Pušų pumpurų tinktūra – veikdavo kaip priemonė atsikosėjimui lengvinti, padėdavo išvalyti kvėpavimo takus.
Ilgaamžės tinktūros, perduodamos iš kartos į kartą
Senoliai tinktūras ne tik gamindavo iš to, ką turėjo po ranka, bet ir ruošdavo jas iš anksto, kad ligų sezonu nereikėtų skubėti. Dažniausiai naudojamas pagrindas – degtinė ar spiritas, kurie padėdavo išsaugoti augalų veikliąsias medžiagas. Tokios tinktūros galėdavo stovėti ištisus metus, neprarasdamos savo savybių. Įdomu tai, kad kiekviename regione buvo savi „stebuklingi receptai“: vienur buvo populiarios žolių tinktūros, kitur – iš miško uogų ar net medžio žievės. Tokia patirtis tapo tikru kultūros paveldu, kurį verta puoselėti ir šiandien, prisimenant, kad gamta gali būti mūsų vaistinė.
Kada verta rinktis tinktūras, o kada – kreiptis į gydytoją?
Nors tinktūros yra puikus būdas stiprinti imunitetą ir palengvinti pirmuosius peršalimo simptomus, jos negali pakeisti profesionalios medicinos, jei liga įsisenėja. Jei karščiavimas trunka ilgiau nei kelias dienas, jei pasireiškia stiprus kosulys ar dusulys, būtina kreiptis į gydytoją. Tinktūros labiausiai tinka kaip pagalbinė priemonė, kuri gali sutrumpinti ligos trukmę arba sustiprinti organizmą prieš virusų sezoną. Taip pat jas reikia vartoti atsakingai, nepamirštant, kad jose yra alkoholio, todėl jos netinka vaikams ar žmonėms, vengiantiesiems alkoholio.
